Sausio 6 dieną mokytoja Indrė grįžo po pasivaikščiojimo su vaikais į grupę. Vos spėjus nusirengti, mergaitės – Urtė, Gabija ir Kotryna ėmė spygauti, kad grupėje po stalu, kuris stovėjo prie palangės, juda kažkoks gyvis. Mokytoja iškarto suprato, kad tai šikšnosparnis, bet jį liesti pabūgo. Apvožė plastiko puodu, kad šikšnosparnis nepradėtų blaškytis ir neišgąsdintų vaikų. Į pagalbą pasikvietė pavaduotoją ugdymui. Grupės mokytoja su vaikais padėjo surasti popierinę dėžutę, į kurią pavaduotoja atsargiai įrideno šikšnosparnį, o dėžutę pridengė popierine servetėle, kad gyvis galėtų kvėpuoti.
Darželyje didžiausia gyvūnų mylėtoja mokytoja Sandra Grigaliūnienė. Jos namuose gyvena daug įvairiausių gyvūnų, o grupėje moko vaikus mylėti ir prižiūrėti gyvalazdes. Su šikšnosparniu nuskubėjome pas Sandrą, tikėdami, kad mokytoja ras būdą, kaip pagelbėti pasiklydusiam žinduoliui. Šikšnosparnį patalpinome vabzdžių nešiojimo namelyje. Kol vaikai miegojo dienos miego, mūsų , „svečias“ atkuto, ėmė judinti sparnus, prašydamasis į laisvę. Vaikai susidomėję stebėjo, kaip šikšnosparnis spurda namelyje, leidžia tylius garsus. Visi kartu sprendė, kad šikšnosparnis greičiausiai pateko per ventiliacijos vamzdį. Vakare po darbo, mokytoja Sandra į namus iškeliavo vabzdžių namelyje nešina šikšnosparnį. Spaudė šaltukas, todėl žinduolį pridengė, kad nesušaltų.
Geriausią patarimą jai pasiūlė vyras– paskambinti Šikšnosparnių apsaugos Lietuvos draugijos pirmininkui Deividui Makavičiui, kuris žinos, kaip teisingai pasielgti su šikšnosparniu.
Atvykęs paimti šikšnosparnį, pirmininkas Deividas Makavičius padėkojo Mažeikių lopšelio-darželio „Buratinas“ gamtos sergėtojams už supratingumą, už tinkamą pasirūpinimą netikėtu svečiu, kuris išmestas į kiemą galėjo žūti. Deividas pažadėjo, kad kai šikšnosparnis sustiprės, jį apgyvendins Renavo dvare, arba kitoje saugioje vietoje.
